žibintojas

žìbintojas (-is K; D.Pošk), -a smob. (1) DŽ; JbL268, L398, KŽ kas žibina, šviečia: Luokijimui (= luokyti) reikėjo trijų žmonių: žeberklautojo, žibintojo ir sugautos žuvies nešiotojo rš. Iš sukikų [nuo ričių] lyną priima du žibintojai ir perduoda mugotojams bei šatravariams rš. | Norėdamys vakaroti padėjo tą akminį, vadinamą žibintoju, po skyle ir sukūrė ant juomi iš kėnių ar liepkaulių ugnį S.Dauk. | prk.: Pirmieji „Aušros“ žibintojai … buvo karštai persiėmę tautiškąja idėja LTI151.